Indėnų muzikos instrumentas

Indėnų muzikos instrumentų pažinimas nėra tik daikto įsigijimas. Tai panirimas į gyvas tradicijas, protėvių ritualus ir išmonę, sugebėjusią gamtos išteklius paversti dvasiniais balsais. Šis garsų pasaulis, toli nuo klišių, atskleidžia tokių tautų kaip Prerijų siūjai (Sioux) ir Pietvakarių navahai kultūrinį gilumą – kiekviena turi savitą muzikinį braižą, tačiau visas jungia ta pati pagarba garsui.

Priešingai supaprastintam požiūriui, indėnų instrumentai nėra vien tik „aksesuarai“. Tai bendravimo priemonės, tapatybės žymenys ir gijimo pagalbininkai. Čia nagrinėjame šių garsinių kūrinių ypatybes, gamybą, paskirtį ir tai, kodėl jie nepamainomi kiekvienam, besidominčiam autentiška muzika ar Pirmųjų tautų kultūra. Ar ieškotumėte būgno ritminei praktikai, ar fleitos meditacijai, svarbu suprasti jų kontekstą, taip pat pasirinkti autentišką indėnišką aksesuarą, kuris papildytų jūsų kelionę.

Tradicinė indėnų fleita: šventas ir melodingas kvėpavimas

Indėnų fleita, dažnai vadinama NAF (Native American Flute), yra vienas atpažįstamiausių instrumentų. Skirtingai nei Pano fleita ar europietiškos liežuvėlinės fleitos, ji sukonstruota kaip vidinio kanalo fleita, kur oro srautas nukreipiamas į nuožulnų kraštą. Medžiagos skiriasi priklausomai nuo regiono ir meistro: Vakarų raudonasis kedras, riešutmedis ar pušis dažnai renkami dėl švelnaus, šilto skambesio. Tipinė fleita siekia nuo 30 iki 60 cm, su pūtimo anga ir savitu skulptūriniu „bloku“, dažnai paukščio ar totemo gyvūno formos, sukuriančiu oro srauto atskyrimo mechanizmą.

Jos pentatoninė skalė, paprastai su penkiomis ar šešiomis skylutėmis, suteikia meditatyvų ir intymų skambesį, lengvai prieinamą net pradedantiesiems. Istoriškai šios fleitos buvo naudojamos piršlybose, asmeninei meditacijai, gijimui ar dvasių šaukimui. Patyręs muzikantas įvaldo kvėpavimo ir pirštų technikas, leidžiančias subtilius vibrato ir jaudinančius glissando efektus. Nesileiskite suklaidinami jos tariamo paprastumo: gerai pagaminta fleita pasižymi nuostabiu išraiškos spektru, gebančiu peržengti laiką. Tiems, kurie vertina istorijos ir prasmės kupinus daiktus, ji užima tokią pat vietą kaip ir tam tikri autentiški indėniško dekoro kūriniai.

Būgnai ir mušamieji: pamatinis indėnų ceremonijų ritmas

Indėnų būgnai įkūnija bendruomenių širdies plakimą. Jie visur lydi ceremonijas, pow-wow šventes ir gijimo apeigas. Skiriami du pagrindiniai tipai: rankinis būgnas (hand drum) ir didysis pow-wow būgnas. Rankinis būgnas, 25–50 cm skersmens, dažniausiai turi apvalų medinį rėmą, ant kurio įtempta elnio, bizono ar briedžio oda, pritvirtinta odiniais dirželiais. Grojant apmuštu lazdele, jis skleidžia gilų, aidintį garsą, puikiai tinkantį asmeniniams giedojimams ar nedideliems susibūrimams.

Didieji pow-wow būgnai, kartais siekiantys daugiau nei metro skersmenį, yra bendruomeniniai instrumentai, kuriais keli muzikantai groja kartu. Pagaminti iš storų bizono odų ir tvirtų rėmų, jie sukurti perduoti ritmą dideliais atstumais – garsas, kurį taip pat jaučiama fiziškai, kaip ir girdima. Be būgnų, mušamieji apima įvairius barškučius (rattles), pagamintus iš moliūgų, vėžlio kiautų ar žalios odos, prikimštus sėklų ar akmenukų, naudojamus ritmui pažymėti ar kviestis dvasias. Šie instrumentai, daugiau nei paprasti garso šaltiniai, yra kultūrinės tapatybės nešėjai, dažnai puošti raštais ir plunksnomis, atspindinčiais meną ir tikėjimus, kartais tokie pat sudėtingi kaip ceremoninių indėniškų galvos apdangalų raštai.

Indėnų styginiai instrumentai: paveldas ir postkolonijinė naujovė

Styginių instrumentų atsiradimas Šiaurės Amerikoje visų pirma siejamas su kontaktais su europiečiais kolonistais, ypač ispanais, jau nuo XVI amžiaus. Indėnų tautos šiuos instrumentus pritaikė savo muzikiniam kontekstui ir turimoms medžiagoms. „Apačių smuikas“ (tsii’edo’a’tl), pavyzdžiui, yra savitas vienstygis ar dvistygis instrumentas. Jį sudaro agavos ar lengvo medžio korpusas, gyvatės ar elnio oda, įtempta ant rezonatoriaus dėžės, ir žarnų ar gyvūno sausgyslės stygos, trinamos mediniu lanku su arklio karčiais.

Tai nėra tiesiog europietiško smuiko kopija. Jo skambesys savitas, dažnai grubesnis ir kupinas harmoninių niuansų, naudojamas pasakojamiesiems giesmėms ar specifinei šokių muzikai. Atsirado ir kitokių pritaikymų – paprastos gitaros ar liutnios, įtrauktos į esamas muzikines tradicijas ar sukuriant naujas. Svarbu pripažinti, kad šie instrumentai, nors ir paveikti kitų kultūrų, tapo autentiška muzikine raiška, suformuota indėnų rankų ir dvasios, liudijančia unikalų sugebėjimą pritaikyti ir transformuoti, matomą ir indėniškų drabužių bei jų materialios kultūros istorijoje.

Kaip išsirinkti mano poreikius atitinkančią indėnų fleitą?

Renkantis fleitą, pirmiausia atkreipkite dėmesį į medieną: kedras suteikia švelnų skambesį, riešutmedis – sodresnį. Tonacija itin svarbi; La arba Sol minoro fleita dažnai tinka pradedantiesiems. Patikrinkite skylučių skaičių (paprastai 5 arba 6). Dydis lemia pirštų tarpus. Trumpesnis NAF skambės aukščiau ir bus lengviau valdomas. Jei įmanoma, išbandykite fleitą rankose, kad įsitikintumėte patogumu ir stabiliu garso išgavimu.

Kuo skiriasi siūjų (Sioux) ceremoninis būgnas nuo navahų būgno?

Istoriškai siūjai naudojo didelius bendruomeninius pow-wow būgnus iš bizono odos, atspindinčius jų prerijų kultūrą. Navahai, labiau sėslūs ir garsėjantys audimo menu, naudojo mažesnius rankinius būgnus, dažnai iš elnio odos, asmeniniams ar gijimo ritualams. Skyrėsi ir jų ritmai bei giesmės: siūjai – šokiams ir karo giesmėms, navahai – gijimo ir palaiminimo ceremonijoms, dažniausiai intymesnėms.

Ar indėnų styginiai instrumentai sunkiai išmokstami pradedantiesiems?

Sudėtingumas priklauso nuo instrumento. Pavyzdžiui, vienstygį apačių smuiką galima greitai išmokti groti pagrindines melodijas, tačiau jo išraiškos niuansų įvaldymas reikalauja praktikos. Skirtingai nei europietiškų styginių instrumentų atveju, grojimo technikos čia dažnai intuityvesnės, susijusios su improvizacija ar konkrečiomis giesmėmis. Mokymasis mažiau grįstas natų skaitymu, o labiau – klausymu ir žodiniu muzikinių tradicijų perdavimu.

Kaip prižiūrėti tradicinį medinį ar odinį indėnų muzikos instrumentą?

Priežiūra būtina skambesiui ir ilgaamžiškumui išsaugoti. Medinėms fleitoms venkite staigių temperatūros ir drėgmės pokyčių; kartkartėmis patepkite jas natūraliu aliejumi, pavyzdžiui, migdolų aliejumi. Odiniai būgnai netoleruoja pernelyg didelio drėgnumo, dėl kurio oda gali atsipalaiduoti, ar per didelio sausumo, dėl kurio ji gali įtrūkti. Laikykite juos vidutinės temperatūros vietoje ir šiek tiek atlaisvinkite dirželius, jei būgnu ilgą laiką negrojama.